...meilė?

buvau
esu
būsiu
tai vientisa laiko spiralė
ratas
upė
tekmė
aš ir tu - joje
arčiau toliau šalia viena kitoje ir nepasiekiamos
erdvė ir laikas tai tik santykiniai matai
aš tavyje su kiekvienu įkvėpimu
tu manyje su kiekvienu širdies dūžiu
kurantai ir musonai
varpeliai ir kūdikio atodūsis
dideli ir maži
visa tai mūsų poelgiai
iš meilės

esu tavo

išpažintis arba keisti pojūčiai po vakarykščio pokalbio

Žodžiai, ašaros, žodžiai, juokas, tyla, tyla... ilgai užsitęsusi tyla...
Kas buvo vakar? Mėnulio fazė? Santykių fazė? Kodėl taip jaučiausi, kodėl nuotaika staiga ir radikaliai pasikeitė?
Ačiū tau, kad esi šalia. Atsiprašau, kad būnu tokia. Atleisk, kad užverčiau tave savom išpažintim.
Mane tai žeidžia. Jaučiuos dabar kaip medis, numetęs visus lapus, plikomis šakomis nusidraskiusi žievę, iki pačios šerdies, iki pačių atokiausių slėptuvių... kaip man jaustis?
Toks jausmas, kad atidariau visus langus ir duris... visur skersvėjis ir kiekvienas žodis dabar žeidžia. Šaltis stingdo mane. Ar padėsi uždaryti langus ir duris? Jau esi ten. Tik smarkiai nejudėk. Jaučiu tai. Mėgaujuos ir baiminuos. Laukiu. Laukiu, kol suskaus, kad galėčiau dar kartą įsitikinti, kad taip arti negalima nieko prisileisti. Laukiu, kad neskaudės, kad tikrai įsitikinčiau, kad tu esi tas žmogus, kuris turi būti čia ir dabar. Kiek galima ilgiau.
Karštligiškai ieškau savųjų kaukių. Noriu slėptis. Noriu, kad sulaikytum mane.
Noriu būti tavo ir nebūti tavo.
Kas man darosi?
Ar tai praeis? Palengvės? Pasunkės? Juk negali taip tęstis ilgai.
Žvilgsnis bėgioja, įtempusi visus savo pojūčius, laukiu. Tik nežinau, ko laukti. Smūgio ar šilumos?

Pabūk dar šalia. Dar kelias amžinybes. Pabūk, kol tu ir aš tapsime vieniu. Pabūk, kol vėl atsiskirsime. Vėl ir vėl ir vėl.

Šalta ir baisu... jauku ir ramu.

Tik nedaryk staigių judesių.

Ūla.

Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos...

Įtemptos dienos... bemiegės naktys... ilgi pokalbiai apie viską... nuo makaronų, padažų ir bazilikų iki jausmų, savijautų ir norų...

Jaučiuos laiminga...
Laiminga, nes neturiu laiko niekam, tik Tau
Laiminga, nes ausis jau skauda nuo ausinių
Laiminga, nes galiu šnekėt
Laiminga, nes mąstau konstruktyviai

Kol kas jaučiu, kad valdau situaciją. Tikiu savimi. Geras jausmas. Jaučiuosi laisva ir įsipareigojusi tuo pačiu metu.

Žinau, kad tai rožinių akinių stadija, žinau, kad laikui bėgant atsiras ir kitų spalvų... bet seniai, o gal ir niekada dar, taip nesijaučiau...

Noriu būti stipri ir silpna, atlaidi ir griežta, švelni ir šalta, duodanti ir imanti... ech... visiškas chaosas.. ir man tai patinka.

Mėgaujuos kiekvienu tavo ir savo žodžiu... mėgaujuos tyla... mėgaujuos skausmingai kankinančiu laukimu...

Aplinkinis pasaulis žavingai nyksta ir tirpsta... švelnus šydas ant akių.. kartais tai gąsdina... ar tu, ar aš, ar mes sugebėsim tavimi, savimi, mumis užpildyti tas spragas, ar mums pavyks išvaikyti praeities šešėlius? Tuos senus voratinklius ir spąstus, skausmelius ir purvinus pėdsakus, dėmes ir baimes... aš noriu, kad mes įveiktume tai kartu...

Tikiu.

Sentimentalėjanti Ūla :)

“Ką tu skaitai?”

Taigis, savaitgalio įvykiai.

Šeštadieni – puikus zimbabwės koncertas ir nerealiai limpančios dainos… su Mante paskui visą vakarą šiurpinom aplinkinius savo dainų dainelės konkursu…

Po koncerto skubiai skubiai (kaip tik mūsų vakaro vairuotoja moka) lėkėm į tūsą ir… pabučiavom durų rankeną. Reiškias mini tūsą pasigaminome automobilyje.

Išalkusios ir ištroškusios visos keturios nuvarėm į maximą patenkint savųjų poreikių, pakeliui dainuodamos, o aš dar ir lakstydama, kaip energetinių gėrimų padauginus…

Atnaujinau vieną seną pažintį :) visai smagu, sakyčiau… ypač, kai jutau, kad esu stebima…

Visą vakarą šokau… visą sekmadienį vaikščiojau miegodama… ir šypsodamasi…

Vėl nemiegu naktimis… žavu…

Myliu…

sniegas

šiandien pabudau, pažiūrėjau pro langą ir užsimaniau būti meška... norėčiau užmigti žiemos miegu...
nuo pat ryto esu susimasčius. apie vienatvę ir pilnatvę, apie kiekybę ir kokybę.
pyktelėjau vakar ant tavęs. kvailai pasijutau. kodėl bet koks mano poelgis tau netinka, ir kodėl man tai svarbu? prisimink, prašau, kelis paskutinius atvejus - ką tu man sakei ir kaip dabar ta situacija susiklosčiusi. ok? aš dėkinga tau tikrai už daug ką... bet... arba argumentuok, arba... paaiškink man... sutariam, saulyte?

situacijų keistumas arba šlapios pagalvės įtaka

Kaip keistai kartais gyvenime susidėlioja situacijos. Dejavu jausmas apėmė. Berods visai neseniai buvo tokia situacija. O gal nebuvo, gal tai tebuvo sapnas? Veikėjai kiti. Pozicijos kitos. Bet situacija... ji tokia pati. Negalima sapnuoti pranašiškų sapnų. Jei būtų viduramžiai – jau degčiau ant laužo. Nes nujaučiu, kaip baigsis situacija. Sapnavau gi. O gal turiu galimybę ją keisti?

Nemėgstu stovėti kryžkelėse, nors dar mažiau mėgstu priimti sprendimus. Belieka laukti. Negražu taip... ir nelengva. Bet kitos išeities neturiu. O gal turiu? Reikia imtis iniciatyvos ir eiti per gyvenimą težiūrint į save... visiems geras gi vis tiek nebūsi.

Nekenčiu praeities šešėlių... jie šiąnakt drėkino mano pagalvę. Ryte teko plautis galvą, nes nuo drėgmės šukuosena ne kokia tapo. Palikite, prašau, mane ramybėje. Išsitrinkite. Pasimirškite. Nekankinkite.

Šiandien noriu, kad pasaulis būtų nespalvotas. Toks rusvai geltonas, kaip prosenelės fotografijos.

spalvota Ūla

magnetas

paskendus internetinės erdvės platybėse ir savyje

visa savaitė internete. darbo ir nedarbo reikalais. įvairių emocijų apsupty. minčių krūvose. pasiklydusi noruose ir galimybėse. noruose ir nepalankiose aplinkybėse. kaip kartais noriu, kad bent kas nors kada nors mano gyvenime būtų paprasčiau. nors negalėjime yra daug žavesio.
šiandien skęstu mintyse.
ištiesk man ranką... nors... gal geriau netiesk. gal reikia pabūti savyje. apmąstyti viską. nepasiduoti emocijoms ir norams.
kas žino atsakymus į gyvenimo klausimus?
pasąmonės srautas šiandien plaukia iš manęs... tikiuos, kad išrašius kažką, palengvės... nors taip nebus.
noriu, kad būtų lengviau, paprasčiau, nuoširdžiau...
ilgiuosi ilgesio, myliu meilę, noriu norų...
šiandien mintys garsiai brazda galvoje, šiandien širdis plaka taip garsiai, kad girdi aplinkiniai, šiandien jaučiu...
kas man neleidžia laužyt taisyklių? kodėl aš turiu jų paisyt?

jetau kokias nesąmones aš čia rašau...
atleiskit ;)
čia juk mano dienoraštis :)

Ū.

Šiandien matyt priklauso susimąstyt. Važiuodama į darbą, pravažiavau savo mokyklą. Šiaip nieko ypatingo – kasryt ją pravažiuoju, bet šiandien tai mane paveikė – kelias akimirkas stebėjau, kaip vyksta pamokos. Klasė, vaikai, lenta, mokytoja. Kažkas stovi ir atsakinėja. Šiek tiek kritau į prisiminimus. Ne, mokykla man nostalgijos nekelia, kilęs jausmas nebuvo iš maloniųjų... tiesiog pagalvojau – mes visi taip kažkur skubam. Na gerai, aš skubu. Būdama vaikas, skubėjau suaugti. Nes suaugus darysiu, ką noriu (čia visi vaikai turbūt taip galvoja), nes būsiu nepriklausoma, nes niekas man neaiškins, ką daryti. Jei manęs kas nors paklaustų, ką atsimenu iš mokyklinių metų... neturėčiau, ką papasakot. Na keletas atsiminimų yra, o visa kita tik laukimas, laukimas, kol baigsis pamoka, laukimas, kol ateis vasara, laukimas, kol baigsiu mokyklą. Toks jausmas, kad praslydau tais metais, nesusimąstydama, kad vis tik gyvenu tai dabar.
Šiandien situacija ne ką tepasikeitė. Ir vėl laukiu. Laukiu, kol bus tas ar anas, trečias ir ketvirtas. Gyvenu ateitimi. Bet juk taip negalima... Kaip įgyvendint tą auksinę taisyklę – gyvenk čia ir dabar? Kaip mėgautis tuo, ką turiu dabar. Nesvarbu, kad didelė dalis norų neišsipildo šiandien. Bet juk, jei vaikystėj bučiau užsirašius, ko norėčiau suaugus, turbūt pamatyčiau, kad turiu tai, ko norėjau. O tada TAIP NORĖJAU. Ir atrodė, kad tik to ir trūksta, kad būčiau laiminga...
Ne, aš nesijaučiu nelaiminga. Aš tikrai laiminga. Aš daug turiu, gavau, pasiekiau, praradau, įvertinau, supratau... bet KAIP išmokt neslyst gyvenimo paviršiumi, o gyventi dabar, įsijaučiant jei ne į kiekvieną akimirką, bet bent jau kiekvieną dieną, o ne laukt rytojaus, kito mėnesio, kitų metų?

Šiandien visą dieną besišypsanti, visus mylinti Ūla (jau pasenus)

Ataskaita arba paskutinė diena prieš pasikeičiant skaičiams

Pirmadienis

Valdė pyktis, bet šiek tiek kūrybinis. Išlaivinusi jį, pasijutau daug geriau ir per pietus LAAAABAI žavingai paflirtavau su kiniečių restorano padavėja. Simpatiška mergaičiukė. O jau žvilgsnių šokis ko buvo vertas... Reikės lankytis ten dažniau.

Antradienis

Po darbo - tradiciškai - kavos į Mcd. Sėdėjom prie lango ir nužiūrinėjom gatve vaikštančias mergaites. Sukūrėm taisyklę - simpatiškos mergaitės eina mūsų gatvės puse, visi kiti - kita. Juoko buvo daug. Sulaukiau skambučio iš optikos, visos kreizėdamos nuėjom iki jos. Užsidėjau akinius ir visas pasaulis žavingai pasviro... Vėl pilnos burnos juoko. Optikos gydytojas patarė žiūrėt, kokia situacija bus po trijų dienų, jei nepagerės - kreiptis į gydytojus vėl. Paklausiau, ar tas tris dienas akinius reikia nešiot... Krizendamos palikom optiką. Namo parėjau kliuvinėdama.

Trečiadienis

Akiniai trumpina gyvenimą. Na visų galvos kaip kiaušiniai, visi stačiakampiai ir kvadratai atrodo kaip trapecijos... Košmaras ir jau nebe taip juokinga. Namo eidama kliuvinėjau už bortelių visokių. Ir kojas kilnoju kaip gandras koks... Grindinys atrodo esantis arčiau. Ryškiai reikia dėtis raudonas pėdkelnes ir kitiems suteikti džiaugsmo.
Vakaras puikus - nereali fotosesija ir niam niam tekila.

Ketvirtadienis

Paskutinė diena prieš pasikeičiant skaičiams. Šiandien aš dar jauna. Reikia pašėlti, padūkti. Dar nesulaukę vidurdienio, su kolega pasimėgavom Vania iš Talino. Strateguoju veiklą vakarui. Panašiausia, kad teks namučiuose vakaroti. Na ką padarysi... Atsigriebsiu šeštadienį.
Ryt nenoriu keltis iš lovos visą dieną. Bet šiais metais mane aplenkė jau tradicine tapusi priešgimtadieninė melancholija.

Bučkiai

Dar jauna Ūla

Apsivalymas

Mano jausmų koridoriais šiandien bėgioja pyktis. Kilnodamas švelnumo pūkelius, ilgesio dulkes ir prisiminimų drožles. Pyktis yra šaltas ir tamsus, pilnas drėgmės ir greitas. Jis laksto tais nelemtais koridoriais, o man skauda. Norėčiau jį sustabdyti, bet jis man nepaklūsta, jis per ilgai buvo nelaisvėje, sunku jį pagauti, kol jis siautėja... Jis ėmė draskyti Tavo nuotraukas ir paveikslus, surenka visus skutelius ir meta, meta, meta lauk... Gerai. Laikas išsivaduoti. Laikas keistis. Laikas leisti sau.

2007 10 15

....

Sužvarbusiais pirštais ji brūkštelėjo degtuką. “Kaip visa tai beprasmiška”, – pamanė ji, - “reiktų įsigyt pirštines...”
Pirmasis dūmas kaip visada sukėlė lengvą pasišlykštėjimą. Laukimas. Ji pati nežinojo, ko laukia. Bet kas vakarą ateidavo čia ir, pasinėrusi į savas mintis, stovėdavo kelias valandas. Kartais jai šmėkštelėdavo mintis, kad tokiu būdu ji tiesiog bando įprasminti savo gyvenimą.
Kada visa tai prasidėjo? Ji jau nepamena. Gal prieš metus? O gal prieš kelias dienas? Ar yra prasmė skaičiuoti, kiek vakarų ji praleido čia? Juk nuo to niekas nepasikeitė.
Laukimas. Jis teikia svaiginančiai malonų skausmą ir šiltą apgaulingą viltį. Panašiai kaip ilgesys išsiskiriant su mylimu žmogum...
Pūstelėjo vėjas, ir ji tvirčiau įsisupo į paltą. “Visgi neblogai būtų pirštinės”, – pamanė ji dar kartą.
Šmėstelėjo mintis apie namus. Ar juos galima pavadinti namais? Namai turi būti kitokie.
Ji nežinojo kokie, bet ne tokie, iš kurių norisi pabėgti kas vakarą į miesto pakraštį.
Šį vakarą debesuota. Mėnulio blyškus veidas nebus jos pašnekovas, o tiksliau – minčių klausytojas. Namai... ji įsivaizdavo save sėdinčią krėsle, gurkšnojančią arbatą, besiklausančią lengvo bliuzo... Šyptelėjo... “Čia stovėdama to nepasidarysiu...”
Kartais ji pradeda pykti ant savęs - “Ko aš čia stoviu? Kokia prasmė? Kam to reikia?”
Tada prasideda ilgas vidinis ginčas.
Pavargusi ji užmerkia akis. Šiandien ji tiesiog stovi ir laukia.
Ji žino, kad kaip ir kas vakarą grįžusi atsiguls į lovą ir užmigs. Miegas... miega ji kietai, sapnuoja daug, būna, kad pabunda pavargusi nuo sapnų. Sapnai ją kankina. Norėtų nesapnuoti. Nenori matyti to, ko ryte nepamena, ir kas išvargina labiau nei dienos veikla.
Jau trečia cigaretė šįvakar. Daugoka. Greitai reikės eiti link miesto. Žiburiai šviečia ir vilioja. Bet tai tik apgaulė. Miestas yra šaltas ir svetimas. O žmonės jame dar šaltesni ir tolimesni. Bet jai nereikia šilumos ir artumo. Tai teikia tik skausmą. Ji tai patyrė... ir ne kartą...
Numetusi į tolį nuorūką, ji lėtai apsisuko ir patraukė neoninių šviesų link.
Dar vienas vakaras baigėsi.
Kada nors ji baigs. Baigs daug ką. Bet ne šiandien.
Šiandien ji nenori. O kam daryti tai ko nenori? Ji gyvena sau. Ji egzistuoja sau.
Tik vakarus atiduoda tam kurio nėra. Kurio nebus...
Gal ji taip atsiprašinėja?
Gal.... “Suprasiu vieną dieną ir bus lengviau” – pamanė ji ir paspartino žingsnį.

2003 05 31 naktis

suvokimas arba laikas paleisti

Rytas tamsus... šalta...
Visa susigūžus sedžiu trulike pakeliui į darbą ir rezgu mintis
... paskutiniai plaukai, kuriuos glosčiau, yra Tavo...
... paskutinė ranka, kuri buvo manojoje, yra irgi Tavo...
... paskutinis bučinys irgi buvo su Tavimi...

tarsi tyčiodamasis iš mano sentimentų, šaltis ofise man kužda - paleisk paleisk paleisk...

ir aš galvoju - laikas paleisti. Viskas buvo nuostabu. O ateitis bus dar nuostabesnė.

niekad nesakiau, kad myliu Tave... bet esu dėkinga Tau už daug ką. Už tą aistrą, kuri pakirsdavo kojas, už tą švelnumą, kurio man taip reikia, už tai, kad supratau, kas yra grožis, už tai, kad Tau buvau graži...

Laikas paleisti.

...sapnas...

Šianakt sapnavau, kad plaukai vėl ilgi mano... tai buvo beveik košmaras..

beveik tobulas savaitgalis

nuostabus šeštadienio vakaras su geriausia drauge... daug pokalbių, daug nuoširdumo ir supratimo.

puiki naktis - daug naujų veidų, daug veidų, kurių neatsimenu... gal ir gerai, kad kai ką pamiršau, arba leidau sau pamiršti... daug šokių... aš kartais būnu pasiutus... man dabar to reikia...

nuostabus jausmas pabusti, kai šalia miegantis žmogus yra apsikabinęs tave, net jei tai nieko ir nereiškia, net jei tai tik apsikabinimas... aš gi pojūčių vergė...

truputis gėdos ir daug švelnumo ryte. šiek tiek juoko. šiek tiek pamindžiojau nuospaudas, ar tai užlipau ant sąžinės :) nepyk :) aš juokais, tikrai...

kita vertus... aš turbut per daug pasiduodu jausmams... kur gi ta pažadukė, kuri žadėjo mokyt mane racionalumo ir susilaikymo nuo žodžių? a? ir berods dvi pažadukės...

ačiū visoms, kurios rūpinosi manimi...
myliu tave, saulele :) mes valdom, mes nepasiduodam :)
pasiilgau tavęs, švelnute :) nors tu ir begėdė maža
truputį pyktelėjau ant tavęs, spintelių gerbėja :) bet vistiek pasiilgau tavęs
o tavęs ir tavo elgesio paskutiniu metu visiškai nesuprantu...

vis dar negavau smegenų ląstelių naujų...
vis dar nemoku išjungti jausmų...
vis dar mane valdo norai...

labanakt. bučiuoju. myliu.

Jauku

Sėdėti ofise, gurkšnoti karštą žaliąją matę ir stebėti prospektu dūzgiančius automobilius...

Klausytis naktį lietaus barbenimo į langą...

Girdėti ramų vaiko kvėpavimą, kai jis miega...

Atsikelti anksti ryte, tyliai eiti į virtuvę ir išsivirti kavos, gerti ją prieblandoje ir stengtis nepažadinti namiškių, kurie dar gali sau leisti pamiegoti valandą...

Eiti namo pėstute, sušlapusiai kiaurai, šiek tiek sušalusiai, bet vis tiek grožėtis rudeniu, mylėti gyvenimą, nepaisant ir nemalonių akimirkų...

Jausti tavo ranką manojoje, nors ji senokai ten buvo... bet pėdsakas liko...

Užsidegti vakare žvakių ir skaityti poeziją jų šviesoje...

Laukti tos akimirkos, kai pasiilgsi manęs... ir mėgautis žinojimu, kad taip nutiks...

Apkabinti draugus, kurių seniai nematei... net nuo vakar vakaro...

Žinoti, kad turiu savyje daug šilumos...

Jauku...

apie blogį

Visiems gyvenime nutinka blogi dalykai.

Blogis gali matuojamas trukme:

- bloga akimirka – kai pvz. užsimanai nusičiaudėt vairuodama naktį nepažįstamam kelyje...

- blogas momentas – kai verki, o tuo metu skambina telefonu žmogus, kuriam nenori parodyt, kad verki, o susivaldyti negali...

- blogas rytas – kai atsikeli ir prisimeni, dėl ko užmigai vakar verkdama...

- bloga diena – kai viskas, ką padarai, įskaudina kitus, kai nespėji susitvarkyti su darbais, nes emocijos užgožia sugebėjimą planuoti...

- blogas vakaras – kai sėdi valandą laiką kamštyje ir žinai, kad jau vėluoji...

- blogas mėnuo – kai per mėnesį įvykę dalykai, sugriauna daug santykių, kurie buvo puoselėti ilgą laiką... kai supranti, kad būna blogis ne tik trukmės prasme.

Blogis gali būti pojūčiuose:

- blogas kvapas – karštą dieną visuomeniniame transporte galima jį dažnai pajusti...

- blogas skonis – kai nusiperki salotų parduotuvėje, o jos būna lengvai pagedusios ir privarytos pipirų, kad to nesijaustų...

- blogas skausmas – skausmas, kuris nesukelia noro kurti ar išvis ką nors daryti...

- blogas jausmas – kai nuojauta sako, kad kažkas nutiks... ir tai nutinka...

Būna ir blogų žmonių... dažniausiai to ilgai nematai... bet dėka tokių žmonių imi vertinti nuoširdumą ir tiesą, atvirumą ir drąsą, ištikimybę ir lojalumą...

noriu teminio vakarėlio

kaip žiauriai pasiilgau DOORS'ų...

išbandymų metas?

šiandien buvo visko per daug...
ir turbūt dėl daugelio dalykų turėčiau prisiimti atsakomybę sau pačiai. oi, nemėgstu tokių dalykų. vėloka būtų keisti elgesį, bet matyt koreguoti teks.
nuoširdumas jau nebemadingas.
hmz...

liūdnai

jaučiuosi kaip medis, pirmąkart metantis lapus...
perdaug apsinuoginus
sušalusi iki šerdies
neturinti kuo džiaugtis
praradusi žavesį
nebešlamanti
nebeviliojanti paukščių, aplinkinių žvilgsnių
negaunanti šilumos
nežinanti, ar tikrai bus geriau

ech... pilnatis

somebody help me...

maži dideli dalykai

Kartais tiek nedaug reikia...
-tavo skambučio ryte
-tavo šypsenos, kol geriam kavą
-susitikimo su drauge
-arbatos su seniai matytu žmogum
-šlakelio viskio
-nostalgiškai lapus metančių medžių
-vilties, kad būsi mano glėbyje
-žinojimo, kad galvoji apie mane (jaučiu tai...)
-gero miego
-miesto šurmulio
-laukimo

Ech... myliu rudenį... pirmąkart gyvenime...

joy to the fishes in the deep blue sea, joy to you and me

pirmadienis - mišių pabaiga ir gudobelės
taigis taigis šiandien apturėjau lengvą priepuoliuką aritmijos.. lengvą - švelniai pasakytą. atrodžiau prastai, jaučiausi - labai prastai. va bus man durnai nemiegot, naktinėt, vartot alkoholį ir šiaip nervintis... mergaitės jau siūlė ir į ligoninę vežt... susilaikiau. Ačiū mažajai už beveik liepimą nusipirkt gudobelių. jos tikrai padėjo...pasiilgau tavęs... Ačiū brangiausiajai už prašymą neblogint savo padėties ir Ačiū atlaidžiajai už kompaniją ir priežiūrą dienos eigoj. šiandien tikrai buvau ligonis. jau net neturėjau sveikatos susiimti ir apsimesti, kad viskas ne taip jau ir blogai...
va... gal kas gali keletą smegenų ląstelių paskolint.. ryškiai man reikia atnaujinimo šiokio tokio...

sekmadienis - koncertas ir kinas
kaip čia taip atsitiko, kad kiekvieną sekmadienį pradėjau eit į kultūrinius renginius?? a?
buvo labai gražu ir miela. na šiek tiek ir liūdna. bet nieko - aš stipri moteris - išgyvensiu.
Edita Piaf yra gerai, bet tualetas dar geriau. deja ne visą filmą pažiūrėjau, ir dar kažkaip nutiko (man visada nutinka... reiktų imt planuotis savo gyvenimą...) negražiai... aš atsiprašau... nereikia ilgai pykt ant manęs...
užtat vakaro pratęsimas buvo to vertas... kavos naktimis nebegersiu. nes namie dar grįžus knygą perskaičiau.

...šiandien visą dieną ta daina galvoj skamba...

Šeimyniškumas

Pagaliau vakaras... Šiandien visą dieną sukausi namie - buitis. Kartais tai nervina, smarkiai vargina ir išvis - kokia viso to prasmė???
Gerai - apie viską nuo pradžių. Rytas sunkus ir dar šiek tiek neblaivas. Nuvežiau mamą į darbą ir vėl grįžau miegot. Prieš pietus nuvežiau savo kūdikį į mokyklą, pati su sese išėjau pasivaikščiot po senamiestį, kol mažasis graužia mokslo šaknis...
Ruduo šiemet fantastiškas - prisirinkom lapų, kaštonų ir šiaip grožėjomės aplinka...
Pasiklausėm Mendelsono maršo atliekamo vargonais :) sesutei patiko labai :) šiaip gražus kūrinys, bet nuvalkiotas... gaila...
Na va, o paskui namai - pietūs, skalbiniai, grindys, dulkės - kaip voverė rate... bet taip jaukiai. Noriu šeimos... noriu, kad kažkam rūpėtų, ką darau, kad kas nors padėtų arba trukdytų :) kad būtum tu šalia, kartas nuo karto pribėgčiau trumpam bučinukui... ech... matyt artėjanti pilnatis taip veikia mane...
Greit griūsiu į lovą. Noriu šianakt jausti tave šalia... Noriu sapnuoti... Šypsotis per miegus... Sakyt tavo vardą...

Labanakt...

Drąsa - kalbėti, aistra - gyventi

Graži diena, beveik gražaus vakar vakaro tęsinys... Šiandien gyvenimas nuostabus... Kaip ir vakar... Ir rytoj... Svaiginuos... Viskuo, kas papuola po ranka...
prisiminimais...
laukimu...
sms'ais...
skambučiais...
dūsavimais...
net ruduo atrodo man gražus ir mielas...

knyga verta dėmesio. gaila, nepaleis jos į masinę apyvartą...
linkėjimai patys žinome kam.. (paslaptingai bandau pataisyti) :) chi chi chi... bučkis

p.s. na jau nebeliko paslapties :) taigi linkėjimas Dagnei :) reiktų dažniau į tave taip kreiptis..
juokauju..

...mmmm...

Anna Achmatova

Не дышали мы сонными маками,
И своей мы не знали вины.
Под какими же звездными знаками
Мы на горе себе рождены?

И какое кромешное варево
Поднесла нам январская тьма?
И какое незримое зарево
Нас до света сводила с ума?

žinau, ką muša ir bažnyčioj.. dėl to ten ir nevaikštau...

Kur mano akiniai? :(
ot esu žioplas daiktas kartais...

Leisiu sau pacituoti V.M.

Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose

Aš taip skubėjau visada kažkur,
bet kartą... pavargau.
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
būsiu aš atėjęs.
--------------------------------------
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,
Tačiau ir ten jos ras dėmių...
Todėl norėtųsi visai
Be pėdsako išnykt, pražūt.

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

...be pavadinimo...

Auksinės mintys veja varines
Tiktai neaišku kas kame nuskęs
Mintis apie gyvenimą tokia ilga ilga
O apie svajones – svaiginančiai lenkta
Tik laikrodis skubiai skaičiuoja minutes
Imk mano ranką ir tolyn nuvesk.

ateis šeštadienis...

o aš eisiu į tūsą :) :)
yes :)

užduotys ateinančioms savaitėms

1. Vietoj rytinės kavos - rytinės žaliosios matės puodelis;
2. Sveikesnė mityba - valgyti tik namini maistą, bent jau darbo dienomis;
3. Grūdinimasis - dušo procedūras pabaigti drungnu vandeniu (oi... brrr...);
4. Nebijot užduot klausimus, net jei nujaučiu, kad atsakymas gali nepatikti;
5. Kas rytą nusišypsoti sau ir pasakyt (nuoširdžiai), kad myliu save.

sėkmės man :)

...Tarkovskis, truputis krepšinio ir likusi vakaro dalis

ir vistiek jis - genialus režisierius... (ar yra jo negirdėjusių? :) chi chi) visas filmas - citatų rinkinys.. nuo "psichologinių bedugnių" ir "namudinių psichologų" iki "atrofavusių organų, kuriais tikima".. žodžiu įsitikinau dar kartą, kad popsas yra popsas.. reikėjo šiek tiek laiko, kol atsigavau nuo minčių ir jausmų bangų.. tikiu, kad ne viena tokia buvau..
paskui - paskutinės kelios minutės krepšinio.. niekas taip nesušildo, kaip bokalas šalto alaus (ačiū Ramūnui už šį posakį), keli juokai, keli žvilgsniai.. ir daug šilumos, vidinės šilumos. bent jau aš taip jaučiaus vakar.. ar aš nebespaudžiu tavęs?
truputis nusiminimo, bet labai sveiko ir natūralaus. suprantu tave, ir žinau, kad negaliu net prašyt kažko, ko neduodu ir negaliu pažadėt, kad duosiu pati.. reikia pakelt bokalą už tolerantiškuosius lietuvius.. myliu tave.
puikus vakaro tęsinys (ačiū tau), ne taip smarkiai puikus ištinimas nuo naminių mielų žvėriukų.. dar iki šiol švelniai patinus esu..

kartais (o gal dažnai?) negaliu gyvent be patarimų.. jie universalūs:
rašyk, jausk, pyk, nekęsk, verk, mylėk, pasiduok.. būk stipri. tikiu tavim.. gyvenimą reikia išjausti. galų gale gi aš esu tas "naminis psichologas" ar ne? :)

naudokitės.

einu lašintis vaistų į akis..

nuo siandien

1. drink less :) cia net paciai juokinga
2. think less (nes imu save damusineti po truputi)
3. care about others less (nes turbut kitus tuo damusu)
4. mylesiu save labiau tikriau svelniau sveikiau dazniau ir visaip kaip -iau
5. gyvensiu "cia ir dabar" ne tik skausmo apimta, bet ir dziaugsiuos

luv myself

svelniai

as noriu
- pazadeti tau:
kad suvaldysiu savo norus, savo aktyvuma, savo spaudima, savo asaras, savo trukinejima, savo kvaila juoka, savo polinki skaudintis
kad mylesiu tave, nepaisydama tavo kandziojimosi, tikesiu tavim, neziuredama i tavo slapstymasi, tikesiu tavo meile, net kai ja matysiu tik zodziuose.. ir net kai nematysiu jos per savo skausmo ir nepasitikejimo uzsklanda
kad kalbesiu su tavim atvirai, nebijodama pasirodyt pavirsutiniska ir lengvabudiska, nebijodama apsiverkti, nebijodama parodyti tau, kas manyje gyvena
kad bandysiu prakalbint tave, bet nespausiu, jei tu to nenoresi, ir nesiskaudinsiu
kad duosiu tau erdves ir laiko viskam, bet kam, kam tik tau prireiks
kad busiu salia, kai tau reikes manes, kad pasitrauksiu tyliai ir be dramu, kad grisiu, kai tu pasiruosi priimti mane vel

- kad myletum mane... tokia, kokia esu dabar, kokia buvau vakar, kokia busiu rytoj. kokia bunu tik su tavim, kokia bunu prie kitu, kokia tau save parodau, ir kokios tu dar nematei...

- suteikti tau kuo daugiau dziaugsmo, kuo maziau pykcio, kuo retesnio skausmo

- dovanoti tau sypsena kas ryta

- atsiusti tau bucinuka kas vakara

- rasyti svelnius laiskucius kartas nuo karto

- ir nustoti spausti tave

as labai atsiprasau..