išpažintis arba keisti pojūčiai po vakarykščio pokalbio

Žodžiai, ašaros, žodžiai, juokas, tyla, tyla... ilgai užsitęsusi tyla...
Kas buvo vakar? Mėnulio fazė? Santykių fazė? Kodėl taip jaučiausi, kodėl nuotaika staiga ir radikaliai pasikeitė?
Ačiū tau, kad esi šalia. Atsiprašau, kad būnu tokia. Atleisk, kad užverčiau tave savom išpažintim.
Mane tai žeidžia. Jaučiuos dabar kaip medis, numetęs visus lapus, plikomis šakomis nusidraskiusi žievę, iki pačios šerdies, iki pačių atokiausių slėptuvių... kaip man jaustis?
Toks jausmas, kad atidariau visus langus ir duris... visur skersvėjis ir kiekvienas žodis dabar žeidžia. Šaltis stingdo mane. Ar padėsi uždaryti langus ir duris? Jau esi ten. Tik smarkiai nejudėk. Jaučiu tai. Mėgaujuos ir baiminuos. Laukiu. Laukiu, kol suskaus, kad galėčiau dar kartą įsitikinti, kad taip arti negalima nieko prisileisti. Laukiu, kad neskaudės, kad tikrai įsitikinčiau, kad tu esi tas žmogus, kuris turi būti čia ir dabar. Kiek galima ilgiau.
Karštligiškai ieškau savųjų kaukių. Noriu slėptis. Noriu, kad sulaikytum mane.
Noriu būti tavo ir nebūti tavo.
Kas man darosi?
Ar tai praeis? Palengvės? Pasunkės? Juk negali taip tęstis ilgai.
Žvilgsnis bėgioja, įtempusi visus savo pojūčius, laukiu. Tik nežinau, ko laukti. Smūgio ar šilumos?

Pabūk dar šalia. Dar kelias amžinybes. Pabūk, kol tu ir aš tapsime vieniu. Pabūk, kol vėl atsiskirsime. Vėl ir vėl ir vėl.

Šalta ir baisu... jauku ir ramu.

Tik nedaryk staigių judesių.

Ūla.