Pirmasis dūmas kaip visada sukėlė lengvą pasišlykštėjimą. Laukimas. Ji pati nežinojo, ko laukia. Bet kas vakarą ateidavo čia ir, pasinėrusi į savas mintis, stovėdavo kelias valandas. Kartais jai šmėkštelėdavo mintis, kad tokiu būdu ji tiesiog bando įprasminti savo gyvenimą.
Kada visa tai prasidėjo? Ji jau nepamena. Gal prieš metus? O gal prieš kelias dienas? Ar yra prasmė skaičiuoti, kiek vakarų ji praleido čia? Juk nuo to niekas nepasikeitė.
Laukimas. Jis teikia svaiginančiai malonų skausmą ir šiltą apgaulingą viltį. Panašiai kaip ilgesys išsiskiriant su mylimu žmogum...
Pūstelėjo vėjas, ir ji tvirčiau įsisupo į paltą. “Visgi neblogai būtų pirštinės”, – pamanė ji dar kartą.
Šmėstelėjo mintis apie namus. Ar juos galima pavadinti namais? Namai turi būti kitokie.
Ji nežinojo kokie, bet ne tokie, iš kurių norisi pabėgti kas vakarą į miesto pakraštį.
Šį vakarą debesuota. Mėnulio blyškus veidas nebus jos pašnekovas, o tiksliau – minčių klausytojas. Namai... ji įsivaizdavo save sėdinčią krėsle, gurkšnojančią arbatą, besiklausančią lengvo bliuzo... Šyptelėjo... “Čia stovėdama to nepasidarysiu...”
Kartais ji pradeda pykti ant savęs - “Ko aš čia stoviu? Kokia prasmė? Kam to reikia?”
Tada prasideda ilgas vidinis ginčas.
Pavargusi ji užmerkia akis. Šiandien ji tiesiog stovi ir laukia.
Ji žino, kad kaip ir kas vakarą grįžusi atsiguls į lovą ir užmigs. Miegas... miega ji kietai, sapnuoja daug, būna, kad pabunda pavargusi nuo sapnų. Sapnai ją kankina. Norėtų nesapnuoti. Nenori matyti to, ko ryte nepamena, ir kas išvargina labiau nei dienos veikla.
Jau trečia cigaretė šįvakar. Daugoka. Greitai reikės eiti link miesto. Žiburiai šviečia ir vilioja. Bet tai tik apgaulė. Miestas yra šaltas ir svetimas. O žmonės jame dar šaltesni ir tolimesni. Bet jai nereikia šilumos ir artumo. Tai teikia tik skausmą. Ji tai patyrė... ir ne kartą...
Numetusi į tolį nuorūką, ji lėtai apsisuko ir patraukė neoninių šviesų link.
Dar vienas vakaras baigėsi.
Kada nors ji baigs. Baigs daug ką. Bet ne šiandien.
Šiandien ji nenori. O kam daryti tai ko nenori? Ji gyvena sau. Ji egzistuoja sau.
Tik vakarus atiduoda tam kurio nėra. Kurio nebus...
Gal ji taip atsiprašinėja?
Gal.... “Suprasiu vieną dieną ir bus lengviau” – pamanė ji ir paspartino žingsnį.
2003 05 31 naktis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą