Šiandien matyt priklauso susimąstyt. Važiuodama į darbą, pravažiavau savo mokyklą. Šiaip nieko ypatingo – kasryt ją pravažiuoju, bet šiandien tai mane paveikė – kelias akimirkas stebėjau, kaip vyksta pamokos. Klasė, vaikai, lenta, mokytoja. Kažkas stovi ir atsakinėja. Šiek tiek kritau į prisiminimus. Ne, mokykla man nostalgijos nekelia, kilęs jausmas nebuvo iš maloniųjų... tiesiog pagalvojau – mes visi taip kažkur skubam. Na gerai, aš skubu. Būdama vaikas, skubėjau suaugti. Nes suaugus darysiu, ką noriu (čia visi vaikai turbūt taip galvoja), nes būsiu nepriklausoma, nes niekas man neaiškins, ką daryti. Jei manęs kas nors paklaustų, ką atsimenu iš mokyklinių metų... neturėčiau, ką papasakot. Na keletas atsiminimų yra, o visa kita tik laukimas, laukimas, kol baigsis pamoka, laukimas, kol ateis vasara, laukimas, kol baigsiu mokyklą. Toks jausmas, kad praslydau tais metais, nesusimąstydama, kad vis tik gyvenu tai dabar.
Šiandien situacija ne ką tepasikeitė. Ir vėl laukiu. Laukiu, kol bus tas ar anas, trečias ir ketvirtas. Gyvenu ateitimi. Bet juk taip negalima... Kaip įgyvendint tą auksinę taisyklę – gyvenk čia ir dabar? Kaip mėgautis tuo, ką turiu dabar. Nesvarbu, kad didelė dalis norų neišsipildo šiandien. Bet juk, jei vaikystėj bučiau užsirašius, ko norėčiau suaugus, turbūt pamatyčiau, kad turiu tai, ko norėjau. O tada TAIP NORĖJAU. Ir atrodė, kad tik to ir trūksta, kad būčiau laiminga...
Ne, aš nesijaučiu nelaiminga. Aš tikrai laiminga. Aš daug turiu, gavau, pasiekiau, praradau, įvertinau, supratau... bet KAIP išmokt neslyst gyvenimo paviršiumi, o gyventi dabar, įsijaučiant jei ne į kiekvieną akimirką, bet bent jau kiekvieną dieną, o ne laukt rytojaus, kito mėnesio, kitų metų?

Šiandien visą dieną besišypsanti, visus mylinti Ūla (jau pasenus)