situacijų keistumas arba šlapios pagalvės įtaka

Kaip keistai kartais gyvenime susidėlioja situacijos. Dejavu jausmas apėmė. Berods visai neseniai buvo tokia situacija. O gal nebuvo, gal tai tebuvo sapnas? Veikėjai kiti. Pozicijos kitos. Bet situacija... ji tokia pati. Negalima sapnuoti pranašiškų sapnų. Jei būtų viduramžiai – jau degčiau ant laužo. Nes nujaučiu, kaip baigsis situacija. Sapnavau gi. O gal turiu galimybę ją keisti?

Nemėgstu stovėti kryžkelėse, nors dar mažiau mėgstu priimti sprendimus. Belieka laukti. Negražu taip... ir nelengva. Bet kitos išeities neturiu. O gal turiu? Reikia imtis iniciatyvos ir eiti per gyvenimą težiūrint į save... visiems geras gi vis tiek nebūsi.

Nekenčiu praeities šešėlių... jie šiąnakt drėkino mano pagalvę. Ryte teko plautis galvą, nes nuo drėgmės šukuosena ne kokia tapo. Palikite, prašau, mane ramybėje. Išsitrinkite. Pasimirškite. Nekankinkite.

Šiandien noriu, kad pasaulis būtų nespalvotas. Toks rusvai geltonas, kaip prosenelės fotografijos.

spalvota Ūla

magnetas

paskendus internetinės erdvės platybėse ir savyje

visa savaitė internete. darbo ir nedarbo reikalais. įvairių emocijų apsupty. minčių krūvose. pasiklydusi noruose ir galimybėse. noruose ir nepalankiose aplinkybėse. kaip kartais noriu, kad bent kas nors kada nors mano gyvenime būtų paprasčiau. nors negalėjime yra daug žavesio.
šiandien skęstu mintyse.
ištiesk man ranką... nors... gal geriau netiesk. gal reikia pabūti savyje. apmąstyti viską. nepasiduoti emocijoms ir norams.
kas žino atsakymus į gyvenimo klausimus?
pasąmonės srautas šiandien plaukia iš manęs... tikiuos, kad išrašius kažką, palengvės... nors taip nebus.
noriu, kad būtų lengviau, paprasčiau, nuoširdžiau...
ilgiuosi ilgesio, myliu meilę, noriu norų...
šiandien mintys garsiai brazda galvoje, šiandien širdis plaka taip garsiai, kad girdi aplinkiniai, šiandien jaučiu...
kas man neleidžia laužyt taisyklių? kodėl aš turiu jų paisyt?

jetau kokias nesąmones aš čia rašau...
atleiskit ;)
čia juk mano dienoraštis :)

Ū.

Šiandien matyt priklauso susimąstyt. Važiuodama į darbą, pravažiavau savo mokyklą. Šiaip nieko ypatingo – kasryt ją pravažiuoju, bet šiandien tai mane paveikė – kelias akimirkas stebėjau, kaip vyksta pamokos. Klasė, vaikai, lenta, mokytoja. Kažkas stovi ir atsakinėja. Šiek tiek kritau į prisiminimus. Ne, mokykla man nostalgijos nekelia, kilęs jausmas nebuvo iš maloniųjų... tiesiog pagalvojau – mes visi taip kažkur skubam. Na gerai, aš skubu. Būdama vaikas, skubėjau suaugti. Nes suaugus darysiu, ką noriu (čia visi vaikai turbūt taip galvoja), nes būsiu nepriklausoma, nes niekas man neaiškins, ką daryti. Jei manęs kas nors paklaustų, ką atsimenu iš mokyklinių metų... neturėčiau, ką papasakot. Na keletas atsiminimų yra, o visa kita tik laukimas, laukimas, kol baigsis pamoka, laukimas, kol ateis vasara, laukimas, kol baigsiu mokyklą. Toks jausmas, kad praslydau tais metais, nesusimąstydama, kad vis tik gyvenu tai dabar.
Šiandien situacija ne ką tepasikeitė. Ir vėl laukiu. Laukiu, kol bus tas ar anas, trečias ir ketvirtas. Gyvenu ateitimi. Bet juk taip negalima... Kaip įgyvendint tą auksinę taisyklę – gyvenk čia ir dabar? Kaip mėgautis tuo, ką turiu dabar. Nesvarbu, kad didelė dalis norų neišsipildo šiandien. Bet juk, jei vaikystėj bučiau užsirašius, ko norėčiau suaugus, turbūt pamatyčiau, kad turiu tai, ko norėjau. O tada TAIP NORĖJAU. Ir atrodė, kad tik to ir trūksta, kad būčiau laiminga...
Ne, aš nesijaučiu nelaiminga. Aš tikrai laiminga. Aš daug turiu, gavau, pasiekiau, praradau, įvertinau, supratau... bet KAIP išmokt neslyst gyvenimo paviršiumi, o gyventi dabar, įsijaučiant jei ne į kiekvieną akimirką, bet bent jau kiekvieną dieną, o ne laukt rytojaus, kito mėnesio, kitų metų?

Šiandien visą dieną besišypsanti, visus mylinti Ūla (jau pasenus)

Ataskaita arba paskutinė diena prieš pasikeičiant skaičiams

Pirmadienis

Valdė pyktis, bet šiek tiek kūrybinis. Išlaivinusi jį, pasijutau daug geriau ir per pietus LAAAABAI žavingai paflirtavau su kiniečių restorano padavėja. Simpatiška mergaičiukė. O jau žvilgsnių šokis ko buvo vertas... Reikės lankytis ten dažniau.

Antradienis

Po darbo - tradiciškai - kavos į Mcd. Sėdėjom prie lango ir nužiūrinėjom gatve vaikštančias mergaites. Sukūrėm taisyklę - simpatiškos mergaitės eina mūsų gatvės puse, visi kiti - kita. Juoko buvo daug. Sulaukiau skambučio iš optikos, visos kreizėdamos nuėjom iki jos. Užsidėjau akinius ir visas pasaulis žavingai pasviro... Vėl pilnos burnos juoko. Optikos gydytojas patarė žiūrėt, kokia situacija bus po trijų dienų, jei nepagerės - kreiptis į gydytojus vėl. Paklausiau, ar tas tris dienas akinius reikia nešiot... Krizendamos palikom optiką. Namo parėjau kliuvinėdama.

Trečiadienis

Akiniai trumpina gyvenimą. Na visų galvos kaip kiaušiniai, visi stačiakampiai ir kvadratai atrodo kaip trapecijos... Košmaras ir jau nebe taip juokinga. Namo eidama kliuvinėjau už bortelių visokių. Ir kojas kilnoju kaip gandras koks... Grindinys atrodo esantis arčiau. Ryškiai reikia dėtis raudonas pėdkelnes ir kitiems suteikti džiaugsmo.
Vakaras puikus - nereali fotosesija ir niam niam tekila.

Ketvirtadienis

Paskutinė diena prieš pasikeičiant skaičiams. Šiandien aš dar jauna. Reikia pašėlti, padūkti. Dar nesulaukę vidurdienio, su kolega pasimėgavom Vania iš Talino. Strateguoju veiklą vakarui. Panašiausia, kad teks namučiuose vakaroti. Na ką padarysi... Atsigriebsiu šeštadienį.
Ryt nenoriu keltis iš lovos visą dieną. Bet šiais metais mane aplenkė jau tradicine tapusi priešgimtadieninė melancholija.

Bučkiai

Dar jauna Ūla

Apsivalymas

Mano jausmų koridoriais šiandien bėgioja pyktis. Kilnodamas švelnumo pūkelius, ilgesio dulkes ir prisiminimų drožles. Pyktis yra šaltas ir tamsus, pilnas drėgmės ir greitas. Jis laksto tais nelemtais koridoriais, o man skauda. Norėčiau jį sustabdyti, bet jis man nepaklūsta, jis per ilgai buvo nelaisvėje, sunku jį pagauti, kol jis siautėja... Jis ėmė draskyti Tavo nuotraukas ir paveikslus, surenka visus skutelius ir meta, meta, meta lauk... Gerai. Laikas išsivaduoti. Laikas keistis. Laikas leisti sau.

2007 10 15

....

Sužvarbusiais pirštais ji brūkštelėjo degtuką. “Kaip visa tai beprasmiška”, – pamanė ji, - “reiktų įsigyt pirštines...”
Pirmasis dūmas kaip visada sukėlė lengvą pasišlykštėjimą. Laukimas. Ji pati nežinojo, ko laukia. Bet kas vakarą ateidavo čia ir, pasinėrusi į savas mintis, stovėdavo kelias valandas. Kartais jai šmėkštelėdavo mintis, kad tokiu būdu ji tiesiog bando įprasminti savo gyvenimą.
Kada visa tai prasidėjo? Ji jau nepamena. Gal prieš metus? O gal prieš kelias dienas? Ar yra prasmė skaičiuoti, kiek vakarų ji praleido čia? Juk nuo to niekas nepasikeitė.
Laukimas. Jis teikia svaiginančiai malonų skausmą ir šiltą apgaulingą viltį. Panašiai kaip ilgesys išsiskiriant su mylimu žmogum...
Pūstelėjo vėjas, ir ji tvirčiau įsisupo į paltą. “Visgi neblogai būtų pirštinės”, – pamanė ji dar kartą.
Šmėstelėjo mintis apie namus. Ar juos galima pavadinti namais? Namai turi būti kitokie.
Ji nežinojo kokie, bet ne tokie, iš kurių norisi pabėgti kas vakarą į miesto pakraštį.
Šį vakarą debesuota. Mėnulio blyškus veidas nebus jos pašnekovas, o tiksliau – minčių klausytojas. Namai... ji įsivaizdavo save sėdinčią krėsle, gurkšnojančią arbatą, besiklausančią lengvo bliuzo... Šyptelėjo... “Čia stovėdama to nepasidarysiu...”
Kartais ji pradeda pykti ant savęs - “Ko aš čia stoviu? Kokia prasmė? Kam to reikia?”
Tada prasideda ilgas vidinis ginčas.
Pavargusi ji užmerkia akis. Šiandien ji tiesiog stovi ir laukia.
Ji žino, kad kaip ir kas vakarą grįžusi atsiguls į lovą ir užmigs. Miegas... miega ji kietai, sapnuoja daug, būna, kad pabunda pavargusi nuo sapnų. Sapnai ją kankina. Norėtų nesapnuoti. Nenori matyti to, ko ryte nepamena, ir kas išvargina labiau nei dienos veikla.
Jau trečia cigaretė šįvakar. Daugoka. Greitai reikės eiti link miesto. Žiburiai šviečia ir vilioja. Bet tai tik apgaulė. Miestas yra šaltas ir svetimas. O žmonės jame dar šaltesni ir tolimesni. Bet jai nereikia šilumos ir artumo. Tai teikia tik skausmą. Ji tai patyrė... ir ne kartą...
Numetusi į tolį nuorūką, ji lėtai apsisuko ir patraukė neoninių šviesų link.
Dar vienas vakaras baigėsi.
Kada nors ji baigs. Baigs daug ką. Bet ne šiandien.
Šiandien ji nenori. O kam daryti tai ko nenori? Ji gyvena sau. Ji egzistuoja sau.
Tik vakarus atiduoda tam kurio nėra. Kurio nebus...
Gal ji taip atsiprašinėja?
Gal.... “Suprasiu vieną dieną ir bus lengviau” – pamanė ji ir paspartino žingsnį.

2003 05 31 naktis

suvokimas arba laikas paleisti

Rytas tamsus... šalta...
Visa susigūžus sedžiu trulike pakeliui į darbą ir rezgu mintis
... paskutiniai plaukai, kuriuos glosčiau, yra Tavo...
... paskutinė ranka, kuri buvo manojoje, yra irgi Tavo...
... paskutinis bučinys irgi buvo su Tavimi...

tarsi tyčiodamasis iš mano sentimentų, šaltis ofise man kužda - paleisk paleisk paleisk...

ir aš galvoju - laikas paleisti. Viskas buvo nuostabu. O ateitis bus dar nuostabesnė.

niekad nesakiau, kad myliu Tave... bet esu dėkinga Tau už daug ką. Už tą aistrą, kuri pakirsdavo kojas, už tą švelnumą, kurio man taip reikia, už tai, kad supratau, kas yra grožis, už tai, kad Tau buvau graži...

Laikas paleisti.

...sapnas...

Šianakt sapnavau, kad plaukai vėl ilgi mano... tai buvo beveik košmaras..

beveik tobulas savaitgalis

nuostabus šeštadienio vakaras su geriausia drauge... daug pokalbių, daug nuoširdumo ir supratimo.

puiki naktis - daug naujų veidų, daug veidų, kurių neatsimenu... gal ir gerai, kad kai ką pamiršau, arba leidau sau pamiršti... daug šokių... aš kartais būnu pasiutus... man dabar to reikia...

nuostabus jausmas pabusti, kai šalia miegantis žmogus yra apsikabinęs tave, net jei tai nieko ir nereiškia, net jei tai tik apsikabinimas... aš gi pojūčių vergė...

truputis gėdos ir daug švelnumo ryte. šiek tiek juoko. šiek tiek pamindžiojau nuospaudas, ar tai užlipau ant sąžinės :) nepyk :) aš juokais, tikrai...

kita vertus... aš turbut per daug pasiduodu jausmams... kur gi ta pažadukė, kuri žadėjo mokyt mane racionalumo ir susilaikymo nuo žodžių? a? ir berods dvi pažadukės...

ačiū visoms, kurios rūpinosi manimi...
myliu tave, saulele :) mes valdom, mes nepasiduodam :)
pasiilgau tavęs, švelnute :) nors tu ir begėdė maža
truputį pyktelėjau ant tavęs, spintelių gerbėja :) bet vistiek pasiilgau tavęs
o tavęs ir tavo elgesio paskutiniu metu visiškai nesuprantu...

vis dar negavau smegenų ląstelių naujų...
vis dar nemoku išjungti jausmų...
vis dar mane valdo norai...

labanakt. bučiuoju. myliu.

Jauku

Sėdėti ofise, gurkšnoti karštą žaliąją matę ir stebėti prospektu dūzgiančius automobilius...

Klausytis naktį lietaus barbenimo į langą...

Girdėti ramų vaiko kvėpavimą, kai jis miega...

Atsikelti anksti ryte, tyliai eiti į virtuvę ir išsivirti kavos, gerti ją prieblandoje ir stengtis nepažadinti namiškių, kurie dar gali sau leisti pamiegoti valandą...

Eiti namo pėstute, sušlapusiai kiaurai, šiek tiek sušalusiai, bet vis tiek grožėtis rudeniu, mylėti gyvenimą, nepaisant ir nemalonių akimirkų...

Jausti tavo ranką manojoje, nors ji senokai ten buvo... bet pėdsakas liko...

Užsidegti vakare žvakių ir skaityti poeziją jų šviesoje...

Laukti tos akimirkos, kai pasiilgsi manęs... ir mėgautis žinojimu, kad taip nutiks...

Apkabinti draugus, kurių seniai nematei... net nuo vakar vakaro...

Žinoti, kad turiu savyje daug šilumos...

Jauku...

apie blogį

Visiems gyvenime nutinka blogi dalykai.

Blogis gali matuojamas trukme:

- bloga akimirka – kai pvz. užsimanai nusičiaudėt vairuodama naktį nepažįstamam kelyje...

- blogas momentas – kai verki, o tuo metu skambina telefonu žmogus, kuriam nenori parodyt, kad verki, o susivaldyti negali...

- blogas rytas – kai atsikeli ir prisimeni, dėl ko užmigai vakar verkdama...

- bloga diena – kai viskas, ką padarai, įskaudina kitus, kai nespėji susitvarkyti su darbais, nes emocijos užgožia sugebėjimą planuoti...

- blogas vakaras – kai sėdi valandą laiką kamštyje ir žinai, kad jau vėluoji...

- blogas mėnuo – kai per mėnesį įvykę dalykai, sugriauna daug santykių, kurie buvo puoselėti ilgą laiką... kai supranti, kad būna blogis ne tik trukmės prasme.

Blogis gali būti pojūčiuose:

- blogas kvapas – karštą dieną visuomeniniame transporte galima jį dažnai pajusti...

- blogas skonis – kai nusiperki salotų parduotuvėje, o jos būna lengvai pagedusios ir privarytos pipirų, kad to nesijaustų...

- blogas skausmas – skausmas, kuris nesukelia noro kurti ar išvis ką nors daryti...

- blogas jausmas – kai nuojauta sako, kad kažkas nutiks... ir tai nutinka...

Būna ir blogų žmonių... dažniausiai to ilgai nematai... bet dėka tokių žmonių imi vertinti nuoširdumą ir tiesą, atvirumą ir drąsą, ištikimybę ir lojalumą...