neišvengiamumas

juk tai neišvengiamai įvyks. ankščiau ar vėliau. ir aš gyvenu tame laukime. kiekviena akimirka laukime. išgyvenu save.
o dar kai nežinai, kada tai bus... o ar norėčiau žinot? hmz....
deginu save iš vidaus.
milimetras po milimetro... ir kiekvienas kūno lopinėlis įsitempia. nuo minties. nuo garso. nuo mažų dalykų. menkiausių.
noriu sudegti tame. iki galo. iki dugno. iki pačios juodžiausios tamsos.

suvokiu, kokia stipri mano koncentracija. aplinkinis pasaulis blanksta. lėtai. kaip deganti fotografija. vaizdas liejas ir dingsta.

noriu dingti. išnykti. be skausmo. tik be skausmo...

bijau ir noriu. noriu ir laukiu. laukiu ir bijau.

bet žinau. save apgauti taip lengva. bet tai trunka taip trumpai.
kelio atgal nėra. nes aš nenoriu, kad jis būtų.
žaidžiu. vėl žaidžiu. juk žaidžiu... savo gyvenimą.

neriu į apmąstymus.

juk tai tikrai įvyks.

lauksiu. tik... o su kuo galima suderint užmigimą ir nepabudimą? :)

keista

jaučiuos skolinga... ir noriu lįsti į tą skolą gylyn...

išėjau

ir niekaip negaliu grįžti.

laukiu, kol perdegsiu, kol visa energija ir norai, siekiai ir tikslai, visi objektai ir subjektai ims ir atsibos. kol sudegs, sutrūkinės, liks tik pelenai, prisiminimai, skutai... kol išsilaisvinsiu.

gal tada palengvės. gal bus lengviau eiti per gyvenimą.

gal nekankins rudeninis liūdesys...

nebeveikia savisauga. o gal taip reikia???
banalu, bet turbūt dažniausiai gailimės dėl to, ko nepadarėm, o ne dėl to, ką padarėm...

sergu. sergu gyvenimu. sergu rudeniu. sergu savo egoizmu.

mąstyk, moterie, mąstyk...

save baranti Ū.

pasiilgau...

ugnis

pati sau uždaviau, pati sau ir atsakysiu - turbūt vistik žaidžiu.
na, laikas parodys.
imu bijot savęs.

HELP :) :) ieškau itin stipraus stabdžių skysčio.

kartoju sau: Ūla, baik žaist, Ūla, baik žaist... panašu, kad ši mantra tik užveda mane. Gal rizikuot ir pažiūrėt, kas bus.
Juk būna gi žaidimų ir be tragiškų pasekmių...

hmz...

Ūla Ūla... galvok iš naujo.

tai tiek pamąstymų.

dienos klausimas

ar aš žaidžiu su ugnimi?

ir vėl ruduo

svarstau, kaip čia iššisukt nuo rudeninės melancholijos...
reikia įsimylėti rudenį, prisijaukinti jį...
tada jaukūs tampa tamsūs vakarai...
rudenėjantis oras tampa malonia gaiva...
vis rečiau pasirodantys saulės spinduliai kelia šypseną...
spalvas keičiantys medžiai ir krentantys lapai... tai taip gražu akiai...
o kvapas... jis nepakartojamas... lapų, drėmės, vėsos...

ech...

o gal vistik myliu rudenį?

beveik romantiškoji Ū.

trauma

mano vaikutis su gipsu... susilaužė pirštuką. bėda.
griuvo ir saugojo kelius... visas į mamą :) :)
na, kokia gi vaikystė be traumų.

gydysim.

o kol kas - reikes ir kojines jam auti, ir batukus užrišti.