Atleidimas nėra pamiršimas.
Atleisdami žmonėms, kurie mus įskaudino, mes neištrinam skaudžios patirties iš savo atminties. Mes negalim pamiršti ir neturėtumėm. Ši patirtis ir skausmas, kurį ji sukėlė, pamoko mus kaip nebūti auka dar sykį ir nepaversti kitų aukomis.
Atleidimas nėra žiūrėjimas pro pirštus.
Kai mes atleidžiam, mes sumažinam praeities įtaką mūsų dabarčiai ir ateičiai, tačiau nepaneigiam fakto, kad įžeidimai ir neteisybės, kuriuos mes patyrėm, buvo skausmingi ir nesąžiningi. Tikras atleidimas nėra įmanomas, jei mes neigiam, minimizuojam teisinam ar žiūrim pro pirštus į veiksmus, kurie mums pakenkė.
Atleidimas nėra nuodėmių išrišimas.
Kai mes atleidžiam žmogui, tai nereiškia, kad mes ‘nukabinam’ mus įskaudinusius žmones ‘nuo kabliuko’. Jie lieka atsakingi už savo veiksmus ir turi dėti pastangas norėdami susitaikyti su savo praeitimi.
Atleidimas nėra savęs aukojimo forma.
Atleidimas dar nėra žmonių, kurie mus įskaudino toleravimas. Šypsenos klijavimas ir malonus elgesys nėra atleidimas. Atleidimas nėra mūsų tikrų jausmų nuryjimas ir kankinio vaidinimas, sakymas, kad viskas tvarkoj, kai taip nėra. Atleidimas arba yra arba – ne. pusinio kelio nėra. Jei nesi pasiruošęs atleisti, tai geriau ir neatleisti nei vaidinti, kad atleidai.
Atleidimas nėra aiškiai apibrėžtas, vienalaikis sprendimas.
Kad ir kaip mes norėtumėm susitaikyt su praeitimi, mes negalim tikėtis, kad vieną rytą atsikelsim ir pagalvosim: ‘ok, šiandien yra ta diena, kai aš atleisiu tam ir tam.’, ir tai padarysim. Atleidimas vyksta palaipsniui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą