Atleidimas yra besitęsiančio gyjimo proceso šalutinis produktas.
Visi mes turim įsišaknyjųsi prietarą, kad jei nesugebėjom atleisti, reiškia nepakankamai stengėmės. Tačiau dažniausiai mes negalim atleisti todėl, kad žaizdos, kurias padarė įžeidėjas, dar neužgijo.
Atleidimas yra vidinis procesas.
Tai nutinka mumyse. Tai gerumo ir laisvės jausmas ir supratimas, kad šie jausmai yra mano bet kuriuo metu.
Atleidimas yra pozityvios savęs pagarbos ženklas.
Mes suvokiam, kad neteisybė ir įskaudinimas yra tik dalis mūsų gyvenimo, tik dalis mūsų pačių, o ne viskas.
Atleidimas – tai leidimas praeiti intensyvioms emocijoms prisirišusioms prie mūsų praeities.
Mes atsimenam kas įvyko, tačiau nebejaučiam intensyvaus pykčio, baimės, kartėlio. Mes suvokiam, kad tai ką patyrėm praeity neturi įtakoti to, kas atsitiks mūsų ateity.
Atleidimas yra suvokimas, kad mums daugiau nereikia nepasitenkinimo, pasipiktinimo, neapykantos ir savęs gailesčio.
Mums daugiau jų nereikia kaip pasiteisinimų, kad iš gyvenimo gaunam mažiau nei nusipelnėm. Mums nebereikia jų kaip ginklo mus įskaudinusiems žmonėms nubausti. Mums nebereikia bijoti prisileisti kitų žmonių artyn, bijant kad jie mus įskaudins. Mums nebereikia jų kaip identiškumo. Mes esam daugiau nei neteisybės ar įskaudinimo auka.
Atleidimas – tai nebenorėjimas nubausti žmones, kurie mus įskaudino.
Atleidimas yra supratimas, kad niekas, ką mes padarysim, kad juos nubaustumėm, nepadės mums išgyti.
Atleidimas – tai judėjimas pirmyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą