<...>
ką tu pajutai, kai ji priėjo prie taves, švelniai kilstelėjo plaukus, kad apžiūrėtų tavo tatoo?
ar žinai, ką pajuto ji? kaip pirštų galiukais perbėgo švelnumas ir šiluma... ji to nesitikėjo. o gal tikėjos. juk nemėgsta liesti žmonių... šiaip žmonių...
...vakaras buvo keistas.
...ir kitas vakaras.
atminty liko paveikslas. tuščias stalas. vieniša figūra. šiek tiek liūdnas žvilgnis. kodėl ji to nematė? ko tada nepastebėjo?
<...>
ar gera būtų kūrinio pradžia? vidurys? pabaiga?
kas piešia paveikslus mano galvoje?
kas mano gyvenimo dailininkas ir scenarijaus autorius?
kodėl aš nedalyvauju, kai renkami aktoriai į pagrindinius vaidmenis?
keista Ū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą