pavargau.
pastaruoju metu pabundu suvokdama, kad man per trumpa diena, kad viską padaryčiau.
kur dar galima sutaupyti laiko? ko atsisakyti?
pilnatis artėja... tai jaučiasi.
kada gi tas penktadienis...?

"dieve tu mano, aš nepamačiau kaip pasenom..."

jetau, turėjau šiandien patikėt savo dantukus svetimai moteriai... paskambinau į stomatologijos kliniką, o ten mane "nudžiugino" pasakydami, kad mano stomatologė nebedirba...
išėjo ir neperspėjo manęs... :) košmaras... kaip gi taip galima?
jaučiuos išduota :( nesakau, kad šita mergaitė buvo bloga... bet aš ilgiuos savo gydytojos.

kažkaip niekad turbūt neįvertinam, kad aplinkiniai neamžini. hmz... išvis nemėgstu ko nors netekti.
egoizmas :) :) :)
ech.. na ką, klausiu visagalio gūglo, kur dingo mano Dalia :)

eilinį kartą pažiūrėjau "Love actually". tik šįkart garsintą lietuviškai - dingsta pusė filmo žavesio.
bet vistiek šypsojaus :) gražus filmas. utopinis toks. smarkiai utopinis. bet teisingas.
ir jis net kvepia kalėdomis...

geras :)

visą dieną niūniuoju... i didn't hear you leave, i wonder how i am still here...
slampinėju po namus... mėgaujuos sekmadieniu ir mielinių bandelių kvapu...
žiūriu pro langą į margaspalvius medžius...
gražu jauku ir gera...

kaip gera vairuot naktį. miestas tuščias. tamsus. rudeniška ramybė skverbias.
man visad ruduo sukelia tokį mirties laukimo jausmą. ne, ne blogąja ir ne savižudiška prasme. tiesiog žavi tas gamtos nuolankumas, susitaikymas su neišvengiamybe. bet vistiek gyva viltis apie pavasarinį atgimimą.

nuovargis...
abejingumas...
nesustojamas bėgimas, lėkimas, dešimt darbų vienu metu...
jau jaučiu, kaip kepa pilkosios ląstelės...

poilsio ramybės tylos tamsos ir šalto kompreso ant kaktos...

išeit ir negrįžt... pamiršt ir niekad nebegalvot
kaip?

egzistencinės mintys varo į neviltį...
čia kas? ruduo? tamsa? šaltis?
kas yra gyvenimas? nuo taško A iki taško B. kam tiesiau, kam kreiviau, kam trumpiau, kam ilgiau.
bet visų mūsų paskutinė stotelė ten pat...

man gražu senos apleistos kapinaitės... jos tokios tikros, jausmingos... ten kiekvienas kryželis apverktas. ten tiek pamirštų kapų. jau niekas jų gal nebelanko... bet tai taip tikra.

kažkokia keista aš sau šiandien...

du viename

kažkaip visai smagu, kad ryt pasimatysim...
ech tie minkštieji faktoriai... tu gi viską matai ir supranti.. gal net ir žinai :)
ir ką galvoji?
o aš ir noriu, ir bijau... ir keist, ir palikt kaip yra.
o reikia. nekenčiu priimt sprendimų... nors...
na dar anksti apie tai galvot. labai daug kam tai išeitų į naudą. o prarasčiau daugiausiai tik aš.

gal pamažu palaipsniui sprendimai patys ateis... tikėkimės.

rytinis rūkas ir prisiminimai...
vis prisimenu tas pėdas ant sniego tą ankstyvą rytą...
keista viskas. tolima ir artima. skaudu ir miela.
noriu dar...

kaip beprasmiškai ir pasiutusiai kamuoja ilgesys
pykstu ant savęs... kodėl sapnai išdavikai vis primena tave?
norėčiau pamiršt tave... ne. norėčiau niekad nepamiršt tavęs... ne.
norėčiau... tavęs. noriu... tave.


negaliu klausyt dainų - jos primena tave. tas akimirkas, kai buvo gera ir šviesu.

kaip daug kas kvaila ir beprasmiška...