o jei viskas būtų taip, kaip noriu, ar man tebebūtų įdomu?
nors... mane šiaip gyvenime daug labiau gąsdina kliūtys nei rutina.
noriu kažko naujo, jaudinančio, iššūkių pilno, bet tuo pačiu ir ramaus bei pastovaus.
ir noriu greipfrutų sulčių.

mane rimtai ėmė valdyt norai...

norų valdoma :)

noriu, kad būtų kitaip.
ką daryt?
noriu, kad būtų, taip kaip aš noriu :)
kažkoks egoizmas apėmė.
negi negaliu būti egoistė? :)
užtenka būti maltos ordino atstove ar tai samariete ar dar kažkuo.
trept!

besišypsanti pati iš savęs Ū.

pavasarėjant

tokia maloni pavasarinė nuojauta apėmus kelias dienas iš eilės...
ta saulytė, tirpdanti sniegą per pietus ir šiek tiek po jų...
varvekliai... šviesūs rytai...
mintyse skambantys pavasariniai eilėraščiai...
laukiu laukiu laukiu...
gal tikrai kažkas įvyks pavasarį? m?

ir net jei ryt ... net jei nebus rytojaus (skirta gyvenimui)

ir net jei ryt penktadienis ir trylikta
ir net jei ryt vis dar pilnatis
ir net jei ryt mintys klajos toli toli
ir net jei ryt liūdesys vėl tekės venomis ir arterijomis
ir net jei ryt nekvėpuosiu vienu ritmu su pasauliu
ir net jei ryt verksiu...
aš vistiek mylėsiu tave. save.

čia irgi tau... žmonija...

pagalvojau... turbūt per greitai ir per arti prisileidžiu žmones. per daug jiems parodau, tik nesivarginu paaiškinti, palieku laisvę jiems patiems interpretuot mane. ir kas gaunas? jie laukia iš manęs dar kažko. o aš savo akcijų nekartoju.
nebeturiu ką tau parodyt. tu matei mano džiaugsmą ir mano meilę. matei mano liūdesį ir ašaras.
nebeturiu ką tau parodyt. jau rodžiau savo aukštumas ir žemumas.
nebeturiu ką tau parodyt. buvau jau nuoga prieš tave, buvau ir apsirengus.
nebeturiu ką tau parodyt. buvau tiesi ir kreiva. buvau abejinga ir įsijautus.
matei mane dainuojančią. matei mano tylą. rodžiau savo žaizdas. žalojausi prie tavęs. gydžiausi prie tavęs. rūpinausi ir ignoravau. pykau ir atleidau. glaudžiau ir stūmiau.
nebeturiu ką tau parodyt.
tik save. visą. vientisą ir fragmentišką. tolygią ir prieštaraujančią sau.
ar tau to reikia?