jos būna geros ir blogos.
reikšmingos ir nereikšmingos.
jų pilna visur.
mėgaujuos jomis.
pavargstu nuo jų.
jos sudaro mūsų kasdienybę - tavo ir mano kasdienybę.
jos įneša gaivos, jos įneša ir nerimo. laimės ir liūdesio.
kiekvieną rytą pramerkiu akis ir žinau, kad ši diena vėl bus jų pilna.
kodėl jos, kaip smiltelės, nubyra tarp pirštų? ištirpsta valandose? pasimeta tarp įvykių?
o gal aš tik nemoku jų sulaikyti, surinkti, sulipdyti ir ... ir kas iš to?
bijau. bet čia jau kita tema.
ir naujas rytas man atneš saują smulkmenų. ar ten rasiu tas, kurių noriu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą