Ikon - Salvador

kaifuoju

lyja

kaip gera gyventi iliuzijomis...
kad viskas bus gerai,
kad nauja diena atneš kažką gero,
kad blogos situacijos išsispręs,
kad kažkaip išsisuksi nuo nemalonumų,
kad apgausi likimą ir nemokėsi už savo klaidas...

gyvenimas - tokia didelė iliuzija.
aš pavargau.

žiovauju ir dūsauju... daug dūsauju. o tai negerai, ar ne?

visiškai ne geresnė už kitus ir kažkokia depresiška Ū. (bet vis dar Jūsų)

visai nerimtai

juokinga :)

visą dieną skamba galvoje

Tavo miestas - betoninės kaladėlės,
Kvailos varnos vis prišąla prie laidų.
Aš naminė tavo kanarėlė,
Man nešalta, tik truputį neramu.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas - ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...

Tavo miestas - betoninės kaladėlės,
Kvailos varnos pergraužė laidus,
Rytas sirpsta, o lange vasario mėlis -
Išvažiuokim į pietus.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas - ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...

tu

galvoju... ar būna akimirkų, kai negalvoju apie tave?.. aišku būna... tada kažkas viduje tįsta... iki begalybės... o gal ir visai netoli. tįsta ir nenutrūksta. pasiekia kritinę ribą ir... - kaip vaikystėj paleista guma - grįžta ir trinkteli... ir skauda. va taip ir gyvenu. ilgiuos - užsimirštu - skauda.
keista, bet man tai patinka.
patinka ilgetis.
patinka suvokti, kad kiekviena minutė vis labiau ir labiau mus priartina.
patinka žinoti ir tai, kad tų minučių dar daug liko - čia kaip ištęstas malonumas - po truputi artėja... ir įtampa auga...
laukiu.
labai ilgiuos tavęs.

sado-mazo Ūla