išpažintis arba keisti pojūčiai po vakarykščio pokalbio

Žodžiai, ašaros, žodžiai, juokas, tyla, tyla... ilgai užsitęsusi tyla...
Kas buvo vakar? Mėnulio fazė? Santykių fazė? Kodėl taip jaučiausi, kodėl nuotaika staiga ir radikaliai pasikeitė?
Ačiū tau, kad esi šalia. Atsiprašau, kad būnu tokia. Atleisk, kad užverčiau tave savom išpažintim.
Mane tai žeidžia. Jaučiuos dabar kaip medis, numetęs visus lapus, plikomis šakomis nusidraskiusi žievę, iki pačios šerdies, iki pačių atokiausių slėptuvių... kaip man jaustis?
Toks jausmas, kad atidariau visus langus ir duris... visur skersvėjis ir kiekvienas žodis dabar žeidžia. Šaltis stingdo mane. Ar padėsi uždaryti langus ir duris? Jau esi ten. Tik smarkiai nejudėk. Jaučiu tai. Mėgaujuos ir baiminuos. Laukiu. Laukiu, kol suskaus, kad galėčiau dar kartą įsitikinti, kad taip arti negalima nieko prisileisti. Laukiu, kad neskaudės, kad tikrai įsitikinčiau, kad tu esi tas žmogus, kuris turi būti čia ir dabar. Kiek galima ilgiau.
Karštligiškai ieškau savųjų kaukių. Noriu slėptis. Noriu, kad sulaikytum mane.
Noriu būti tavo ir nebūti tavo.
Kas man darosi?
Ar tai praeis? Palengvės? Pasunkės? Juk negali taip tęstis ilgai.
Žvilgsnis bėgioja, įtempusi visus savo pojūčius, laukiu. Tik nežinau, ko laukti. Smūgio ar šilumos?

Pabūk dar šalia. Dar kelias amžinybes. Pabūk, kol tu ir aš tapsime vieniu. Pabūk, kol vėl atsiskirsime. Vėl ir vėl ir vėl.

Šalta ir baisu... jauku ir ramu.

Tik nedaryk staigių judesių.

Ūla.

Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos...

Įtemptos dienos... bemiegės naktys... ilgi pokalbiai apie viską... nuo makaronų, padažų ir bazilikų iki jausmų, savijautų ir norų...

Jaučiuos laiminga...
Laiminga, nes neturiu laiko niekam, tik Tau
Laiminga, nes ausis jau skauda nuo ausinių
Laiminga, nes galiu šnekėt
Laiminga, nes mąstau konstruktyviai

Kol kas jaučiu, kad valdau situaciją. Tikiu savimi. Geras jausmas. Jaučiuosi laisva ir įsipareigojusi tuo pačiu metu.

Žinau, kad tai rožinių akinių stadija, žinau, kad laikui bėgant atsiras ir kitų spalvų... bet seniai, o gal ir niekada dar, taip nesijaučiau...

Noriu būti stipri ir silpna, atlaidi ir griežta, švelni ir šalta, duodanti ir imanti... ech... visiškas chaosas.. ir man tai patinka.

Mėgaujuos kiekvienu tavo ir savo žodžiu... mėgaujuos tyla... mėgaujuos skausmingai kankinančiu laukimu...

Aplinkinis pasaulis žavingai nyksta ir tirpsta... švelnus šydas ant akių.. kartais tai gąsdina... ar tu, ar aš, ar mes sugebėsim tavimi, savimi, mumis užpildyti tas spragas, ar mums pavyks išvaikyti praeities šešėlius? Tuos senus voratinklius ir spąstus, skausmelius ir purvinus pėdsakus, dėmes ir baimes... aš noriu, kad mes įveiktume tai kartu...

Tikiu.

Sentimentalėjanti Ūla :)

“Ką tu skaitai?”

Taigis, savaitgalio įvykiai.

Šeštadieni – puikus zimbabwės koncertas ir nerealiai limpančios dainos… su Mante paskui visą vakarą šiurpinom aplinkinius savo dainų dainelės konkursu…

Po koncerto skubiai skubiai (kaip tik mūsų vakaro vairuotoja moka) lėkėm į tūsą ir… pabučiavom durų rankeną. Reiškias mini tūsą pasigaminome automobilyje.

Išalkusios ir ištroškusios visos keturios nuvarėm į maximą patenkint savųjų poreikių, pakeliui dainuodamos, o aš dar ir lakstydama, kaip energetinių gėrimų padauginus…

Atnaujinau vieną seną pažintį :) visai smagu, sakyčiau… ypač, kai jutau, kad esu stebima…

Visą vakarą šokau… visą sekmadienį vaikščiojau miegodama… ir šypsodamasi…

Vėl nemiegu naktimis… žavu…

Myliu…

sniegas

šiandien pabudau, pažiūrėjau pro langą ir užsimaniau būti meška... norėčiau užmigti žiemos miegu...
nuo pat ryto esu susimasčius. apie vienatvę ir pilnatvę, apie kiekybę ir kokybę.
pyktelėjau vakar ant tavęs. kvailai pasijutau. kodėl bet koks mano poelgis tau netinka, ir kodėl man tai svarbu? prisimink, prašau, kelis paskutinius atvejus - ką tu man sakei ir kaip dabar ta situacija susiklosčiusi. ok? aš dėkinga tau tikrai už daug ką... bet... arba argumentuok, arba... paaiškink man... sutariam, saulyte?